Aš jau didelis

Paskutiniu metu Armandukas jaučiasi labai didelis ir suaugęs. Vis žiūri į savo nuotraukas ir klausia:
- Čia aš kai mažas buvau?

Atėjo kartą tėtukui ir sako:
-Tėti duok gumos, aš jau užaugau ir moku kamtyti.
O gumą kramto taip juokingai, palenkia galvą i kairę pusę kiek gali ir kramto. Paklausus kodėl taip daro paaiškina, kad gumos nenurytų.

Tėtukui vieną dieną dėstė:
- Tėti, tau keturi metai, o man dešimt. Tu mažas, o aš didelis.

O kai supyksta, visada kaktytę tik suraukia ir pradeda bartis:
-Eik iš čia, uždaryk duris, išeik, nes man tu trukdai...eik miegot, - supykęs sako tėtukui, - saldžių sapnų :)))))

Bet ne visada šitas gudrutis būna didelis..tik jeigu nori, kad jį kas paneštų iš karto pasidaro mažas:
- Mamyte, panešk mane, aš dar mažas.
- Mamyte, man pilvuką skauda, panešk mane.
- Mamyte, aš jau pavargau, panešk mane, vos keletą žingsnių nuėjęs prašo Armandukas.

Gudrumas pas jį neišpasakytas visomis prasmėmis. Kartą netyčia trinktelėjo mamytei per galvą su žaisline golfo lazda. Šalia jo sėdėjo tėtis, tai kai pamatė ką padarė, tą pačią minutę įgrūdo tą lazdą tėčiui į rankas, sako:
-Laikyk. - O į mane žiūri nekaltom velniuko akytėm.

tas pats vakar nutiko ir su Actimel buteliuku. Išdykavo, gėrė, išdykavo, kol galų gale puse buteliuko atsidūrė ant koridoriaus veidrodžio (spintos). tą pačia akimirką pasikėlė buteliuką nuo žemės, nubėgo pas tėtį ir liepė laikyti buteliuką, o pats pabėgo prie savo žaislų kaip niekur nieko. Bet aišku viską už kampo matė mamytė...

Prisiminiau da vieną jo kalbos perliuką, kurį tik vakar pati išgirdau. Barsto su šaukšteliu virš savo puodų Armandukas ir sako:
- Nu va, krieskonių pabarščiau:))