Mažasis didysis delfinų draugas...

Viskas prasidėjo dar 2008 metų vasarą, kai Armandukui buvo 1 metukai ir 8 mėnesiai. Kai pusantrų metukų berniukas aplankė delfinariumą, mes net negalėjome įsivaizduoti, kokia meilė šiems žinduoliams įsiliepsnos jo mažutėje širdelėje.
Būdami delfinariume, nufilmavome keletą minučių jų pasirodymo. Pradžioje Armandukas tiesiog prašydavo įjungti kompiuterį ir rodyti tas 3 minutes delfinų pasirodymo.
- Noliu ytes, noliu ytes, - sakydavo Armandukas prašydamas parodyti žuvytes (delfinus).
Tų kelių minučių pasirodymą berniukas su didžiausia nuostaba, šypsena ir plojimais stebėdavo 2-3 valandas. Reikėjo pamatyti jo kupinas džiaugsmo akis... Negalima buvo išjungti kompiuterio, nes tuoj pat pasipildavo ašaros. Tai tęsėsi kiekvieną dieną ištisus metus.
Po kelių mėnesių delfinariumą aplankė draugai ir parsivežė delfinų nuotraukų. Išvydęs jas Armandukas net suklykė iš laimės, akytės buvo kupinos džiaugsmo, vaikas virpėjo, bučiavo nuotraukoje esančius savo draugus– supratome, jog delfinai jam reiškia labai daug. Negalėjo paleisti nuotraukų Armandukas iš savo rankų, todėl teko draugams jas padovanoti. Armandukas nuotraukas nešėsi į darželį, su jomis valgė, žaidė, netgi miegojo...
Vėliau pastebėjome, jog Armandukas visur pamatydavo delfinus – ar jie būdavo dideli piešiniai ant sienų, ar mažyčiai logotipai, ar prekių ženklai, ar už kelių eilių stovinčiame automobilyje prie veidrodėlio kabantis delfiniuko žaislas. Delfinus jis pamatydavo visur: kartą atėjęs į žaidimų kambarį, kuriame lankėsi pirmą kartą ir kuriame buvo daugybė žaislų, per kelias sekundės nubėgo į kampą ir jau atsinešė išsitraukęs delfiną, kurio nepaleido visą vakarą.
- Mamyte, delfinai, delfinai, - spygauja kiekvieną kartą juos pamatęs Armandukas rodydamas pirštuku.
Visada stebimės kaip jis juos pastebi ant prekių pakuočių vos įžiūrimo dydžio, ar ant praeinančio žmogaus pirkinių maišelio, marškinėlių. Važiuojant į darželį pravažiuojame parduotuvę, ant kurios vitrinos nupieštas delfinas. Kiekvieną kartą turime pristabdyti automobilį, kad Armandukas galėtų dar kartą pamatyti savo draugą.
Nepastebimai namai pradėjo gausėti delfinų, žuvyčių ir ruoniukų žaisliukais bei atributika ant puodelių ar rūbelių. Visi žinojo, kad begalinė mažylio aistra – delfinai. Netgi antrojo gimtadienio tema buvo žuvytės ir delfinai.
Dar neturėdamas dviejų metukų Armandukas puikiai pažinojo delfinus, banginius, jūrų arkliukus, aštuonkojus, vėžlius, ruoniukus, lengvai ištarė jų pavadinimus.
Nuolat vartydavo knygutes su jūros gyvūnais ir kalbėdavo:
- Čia uodega, čia pelekas, čia vandenukas, čia burnytė.
Jeigu šiandien paklaustumėte Armanduko, kas yra svarbiusia delfino kūno dalis, jis negalvodamas atsakytų:
- Uodega.
- O kaip vadinama delfino burnytė?
- Rostrumas, - sakytų Armandukas.
Šiandien jo aistra delfinams neapsiriboja vien knygų vartymu ar tų kelių minučių pasirodymo žiūrėjimu.
Neseniai Armandukas gavo nuostabiausią dovaną – visą delfinų pasirodymo įrašą. Dabar jis gali stebėti ne tik kaip jie suka lankus ar mėto kamuoliukus, bet ir kaip šokinėja, piešia, dainuoja.
Šiandien Armandukas – kaip jis pats sako, - yra dresuotojas.
Verta pamatyti jo kiekvienadienus pasirodymus, kurie nuo pirmųjų vaiko pažinčių su delfinais dienų itin ištobulėjo.
Jeigu būdamas vos dvejų jis mokėjo tik rankytėmis rodyti visus dresuotojų mostus, tai šiandien jo pasirodymas kur kas įdomesnis:
Būtinai kompiuteryje turi būti rodomas delfinų pasirodymas. Jis į lova susineša visus savo žaislinius delfinus, ratus ir kamuoliukus. Atsistojęs ant lovos analogiškai kartoja visus dresuotojų veiksmus, kuriuos moka mintinai: dresuoja rankomis, jas suka ratu, vėliau ištiesdamas užfiksuoja judesį, mėto lankus, kamuoliukus, ploja. Jeigu dresuotojas šoka į vandenį pas delfinus, vaikas irgi krenta į lovą ir vaizduoja, jog plaukia. Numetęs žaislinius ratus ant lovos, kur guli delfinai, skuba į juos įkišti delfinų burnytes, neva jie suka lanką. Jeigu mato, jog dresuotoją guminėje valtyje tempia delfinas, jis greit gula ant pagalvės, kurią įsivaizduoja esant laivu ir vaizduoja, jog jį tempia delfinas. Jeigu dresuotojas eina pasikabinti lankų, Armandukas taip pat skuba už užuolaidos, kur ant radiatoriaus esančio varžtelio kabina savo lankus. Vėliau ima lapą popieriaus ir kiša tušinukus savo žaisliniams delfinams į burnytes, kad jie pieštų. Ar dieną, ar vakare pasirodymo metu būtinai įjungia šviesą, nes pasak jo- tai delfinų šviesos. Kai vyksta pasirodymas, į kambarį mums, tėvams, įeiti yra draudžiama, todėl reginį tenka stebėti iš už kampo. Vos tik įžengus į kambarį Armandukas pradeda bartis:
- Eikit iš mano delfinariumo, aš dabar dresiruoju delfinus. Sušlapsit, čia daug vandens.
Pasirodymas gali trukti iki kelių valandų, tuo metu Armandukas pamiršta viską...
Ir taip kiekvieną dieną...
Kartais jis pats mėgsta susitapatinti su delfinu, todėl užsigavus, sako, jog užsigavo ne rankytę, o peleką, ne kojytę, bet uodegą.
Mašinos, šautuvai Armandukui kaip berniukui visiškai nerūpi. Jam egzistuoja tik viena – delfinai. Visus daiktus jis skiria ir pritaiko tik jiems.
Visi rato formos žaislai ar daiktai, kaip pavyzdžiui į plaukus rišama gumytė, automobilio Audi ženkliukas – tai delfinų ratai (lankai). Visi kamuoliai, ar jie skirti šokinėti ar žaisti futbolą – tai delfinų kamuoliukai. Net dviejų metukų proga gauta dovanų čiuožykla jau neatlieka tikrosios savo funkcijos, nes tai – dresuotojo bokštelis – kopėčios, kaip jas vadina Armandukas. Nuolat užlipa laipteliais ant viršaus, stovi ant jų ir dresuoja savo ,,nematomus“ delfinus.
Paskutiniu metu berniukas dažnai žaidžia su ,,nematomais“ delfinais. Jų pilna visur, atrodo ateini į kambarį, atsisėdi ant sofos, o Armandukas pradeda verkti, kad mes atsisėdome ant jo delfinų. Mūsų lovos, sofos, grindys yra pilnos Armanduko draugų, kuriuos jis tik vienas mato. Kartą bažnyčios kiemelyje Armandukas žaidė su akmenukais. Kadangi ten nuolat vaikščiojo žmonės, Armandukas atbėgo braukdamas ašarą:
-Mamyte, kodėl visi žmonės vaikšto ant mano delfinų.
Delfinai, delfinai, delfinai....Kiekvieną dieną girdim šituos žodžius po keliasdešimt kartų, kiekvieną dieną turim jų ieškoti knygelėse, kiekvieną dieną turim valgyti ,,už“ delfinus, juos dresuoti...Tokia ta begalinė Armanduko meilė savo draugams.
-Armandukai, ką tu myli?- kartą paklausėm jo.
-Mamytę ir delfinus...
Tam, kad galima būtų suprasti, ką berniukui reiškia delfinai, reikia pamatyti jo akis, jo veidą, jo emocijas, reikia pajust jo kūno virpulį, kai jis į juos žiūri, dresuoja, su jais žaidžia. Aprašiau tik keletą detalių iš Amanduko gyvenimo, kurio drąsiai galima sakyti puse, buvo skirta delfinams.
- Mamyte, kada važiuosim į delfinariumą?, -dažnai klausinėja Armandukas.
- Kai bus vasara, - atsakydavom.
Laukė vaikas vasaros ilgai...Ir pagaliau sulaukė. Jau kitą savaitę važiuojame pas Jus, jo geriausius draugus - delfinus. Tai bus pati nuostabiausia jo vasaros akimirka. Jau dabar akyse kaupiasi ašaros ir neramiai spurda širdis, kai pagalvoji, kas darysis jo mažoje širdelėje, kai vėl pamatys savo tikruosius ir taip mylimus draugus, kuriuos ištisus metus kiekvieną dieną stebėjo, mylėjo, dresavo...
Su nekantrumu laukiame mažojo, bet pačio didžiausio delfinų mylėtojo ir jo draugų susitikimo...